Atvykimas į Kualą Lumpūrą pagal skrydžių tvarkaraščius, pervežimas iš oro uosto į viešbutį mieste.

Atvykimas į viešbutį, atsigaivinimas ir poilsis dienai po ilgos ir įtemptos kelionės lėktuvu.

Pietūs vietiniame restorane. Vakarienė viešbutyje.

Ryte skrendam į Medaną. Nuo pirmų minučių pajausi, kad čia viskas gyviau: lengvas karštis, a6tresni kvapai ir triukšmas. Sėdam į mini bus1 ir važiuojam į Bukit Lawang – kelias ilgas, bet būtent taip ir prasideda ekspedicija.

Vakare – įsikūrimas prie upės, vakarienė ir pirmas džiunglių oras plaučiuose.

Dieną pradedam šviežiais pusryčiais nakvynės vietoje.

Po to – lengvas pasivaikščiojimas po Bukit Lawang: upė, takeliai, vietiniai kiemai.

Vėliau – trumpas „warm-up“ žygis su vietiniu gidu. Garantuotos pirmos prakaito dozės ir pirmi neįprasti garsai medžiuose, pirmas realus supratimas, kad čia ne Vingio parkas.

Vakare pasiruošiam įrangą žygiui ir einam ilsėtis. Ryt prasideda tikras darbas.

Pusryčiai ir išjudam į džiungles.

Pirmas dienos jausmas – drėgmė. Antras – kad kiekvienas žingsnis čia kainuoja daugiau jėgų nei mieste.

Einam gilyn su gidais siaurais takais ir slidžiomis kalvomis, o nenoromis akimis vis žvilgčiojam į viršų, nes orangutanai retai būna vaikščioja žeme.

Stojam pailsėti, valgome paprastai, judam toliau. Vakare pasiekiam stovyklavietę prie upės: maistas, laužas ir tikra džiunglių naktis su visais baugiais ir nepažįstamais garsais, kurių niekada nepamirši.

Rytas prasideda greitai: susipakuojam, papusryčiaujam ir žygiuojam.

Šita diena dažnai būna „tikroji“: mažiau kalbų, daugiau ritmo.

Gidai rodo, ką galima liesti, ko – ne. Ieškom gyvūnų, klausomės miško, stebim pėdsakus, lėtai bet užtikrintai žygiuojam per purvą.

Po pietų išsimaudome upėje, atsipūčiam ir žygiuojam toliau.

Vakare vėl stovykla: paprasta vakarienė ir tas specifinis jausmas, kai esi pavargęs, bet gyvas kaip niekad.

Pusryčiai, paskutinis žygio etapas.

Kūnas jau prisitaikęs: raumenis skauda, bet judesiai lengvi, o galva ramesnė.

Pasiekus galutinę stotelę laukia geriausias finalas – grįžimas plaustu. Taip pamažu upe žemyn nusiplauna susikaupęs nuovargis ir lipnus džiunglių jausmas.

Vakare Bukit Lawang: dušas, vakarienė ir miegas it po karo.

Šita diena skirta atsigavimui.

Ramūs pusryčiai, rūbų skalbimas ir vietinė kava.

Dienos metu apsilankysime vietiniuose turgeliuose ir pailsėsime prie upės. Ekspedicijoj tokios dienos svarbios, nes kelionė dar ne neįpusėjo. Vakare susipakuojam daiktus ir ruošiamės vykti į vakarinę Sumatros pusę.

Ankstyvas išvykimas į Medano oro uostą.

Skrydis į Padangą – ir vėl kita energija: vakarinė Sumatra, kitas klimatas ir kitas miestas.

Įsikuriam, apsižvalgom aplinkui, mėgaujamės vietine Padang virtuve ir atgaunam jėgas, kurių dar tikrai prireiks.

Pusryčiai ir einam į vietinį turgų.

Čia nusiperkam tai, ko reikės kelyje: užkandžius, vandenį, smulkmenas, kurios vėliau tampa aukso vertės.

Padangas – geras „paskutinis civilizacijos checkpoint“.

Vakare viską susidėliojam ir atsisveikinam su miestu prieš kelionę į salą.

Rytas uoste.

Plaukiam į Siberut salą: mėgaujamės bangomis, sūriu druksingu oru ir nepamirštamai ilgu horizontu.

Atvykus įsikuriam kaimelyje, kur greitai pasijunta, kad gyvenimas čia gerokai lėtesnis, bet labai tikras. Turim laisvo laiko pasivaikščiojimui ir vakarop susirenkam vakarienei. Sėdi ir visu kūnu jauti, kad susitikimas su gentimi artėja, ne oras atrodo tampa kitokio svorio.

Pusryčiai – ir išvykstam valtimis gilyn upe. Plauki ir mėgaujiesi kanalais ir džiunglių sienomis iš abiejų pusių.

Tai diena, kai pradedi suprasti, kad Mentawai nėra „atrakcija“ – tai atskiras pasaulis.

Atvykus susipažįstam su genties teritorija, taisyklėmis ir tvarka.

Vakare – bendras maistas, ugnis ir pirmas rimtas suvokimas: nuo čia tempą diktuojam ne mes.

Pradedam anksti, dar prieš rimtą karštį.

Pusryčiai paprasti, bet tikri. Susirenkam visa ekspedicija – 8 vyrai, kuprinės, vanduo – ir judam kartu su genties žmonėmis į džiungles.

Einam takais, kurių nėra jokiam žemėlapy. Tik vietiniai rodo, ką reiškia orientuotis miške: kur gali pereiti, kur tikrai užklimpsi, ką galima liesti ir kurio augalo geriau vengti.

Taip pamažu diena persijungia į genties režimą: žvejyba upėje ir pirma rimta medžioklė, laukimo jaudulys, mirtina tyla ir gyvūnų pėdsakai.

Vakare grįžtam, kuriam laužą ir ruošiam maistą. Mėgaujamės ugnies dūmais ir įspūdžių pilnais pokalbiais, kol visi ramiai užmiegam džiunglių garsų fone.

Šita diena dažnai būna labiausiai „tribal“.

Ryte išeinam į ilgesnį žygį: daugiau džiunglių, daugiau prakaito, mažiau žodžių.

Kiekvienas pradeda judėti protingiau – taupydamas jėgas ir stebėdamas kitus.

Diena gali įtraukti žvejybą, medžioklę, augalų pažinimą, buities darbus. Vakare – ramus laikas prie ugnies ir tas jausmas, kad esi komandoje, kuri gyvena vienu ritmu.

Ryte – paskutinis genties rytas.

Susipakuojam, padėkojam, atsisveikinam. Tarsi iš sapno grįžtam atgal į kaimą - realybę.

Atvykus: dušas, maistas, poilsis. Vakare susidėliojam planą kitai dienai.

Greitaeige valtimi grįžtame atgal į Padangą.

Įsikuriam, pailsim. Šita diena – tiltas tarp genties ir kalnų.

Vakare – normalus maistas, ankstyvas miegas.

Pusryčiai ir ilga kelionė automobiliu į Gunung Kerinci regioną.

Vaizdai keičiasi ir nuo pakrantės ir miesto pamažu keliaujam į žalią kalnų masyvą. Atvykus – įsikūrimas ir pasiruošimas žygiui.

Rytoj pradedam kopimą

Rytas ankstyvas. Pradedam kilti į kalną.

Čia jau kitoks žygis nei džiunglėse: mažiau slidžių šaknų, daugiau ištvermės ir tempo.

Einam iki stovyklavietės ir įsikuriam. Vakaras kalnuose visada kitoks – vėsiau, tyliau ir kažkaip rimčiau.

Startas dar tamsoje.

Žibintai, sunkus kvėpavimas, visi tylūs – kiekvienas kovoja su savo galva. Kylam iki kraterio ar viršūnės pagal esamas oro sąlygas.

Viršuje – momentas, dėl kurio visa tai darom. Kraterio kraštas, debesys ir nerealus erdvės jausmas, mūsų ekspedicijos pergalė.

Tada leidžiamės atgal – kelias kelias ilgas, bet viduj ramu ir gera.

Šita diena veikia kaip atsarginė.

Jei 18 dieną oras ar sąlygos neleido pilnai padaryti viršūnės – darom dabar.

Jei viskas pavyko, ši diena tampa atsigavimu: lengvas pasivaikščiojimas, vietinis maistas ir sugrįžimas į kūną.

Ekspedicijoj rezervas yra prabanga.

Grįžtam į Padangą. Ilga kelionė, bet galvoje jau „uždarytas ratas“: džiunglės → gentis → kalnas. Atvykus – dušas, vakarienė, poilsis.

Išvykimo diena. Skrydis su persėdimais: Padangas → Kuala Lumpūras → Stambulas → Vilnius.

Lėktuve dažnai ateina tas keistas jausmas: kūnas pavargęs, bet galva švari.

O kai nusileisi, suprasi, kad šita ekspedicija bus viena iš tų istorijų, kurias pasakosi anūkams.